VIENUOLIKTOKAI

Rugsėjo rytą pirmąjį daug žadančiai
Vienuoliktokai žengė mokyklėlėn išdidžiai.
Nusprendę buvo mokslo šaknį karčią sudaiginti
Bei vidurinio ugdymo mokslą užauginti.
Žadėjo vaisių saldų subrandinti,
Veiksmažodžio laikus sėkmingai įsisavinti,
Matiekos meną tiksliai įvaldyti,
O fizikinius reiškinius lyg vėją pakinkyti!
Ketino jie su Mendelejevu draugauti,
Norėjo vieną kitą šaknį lengvai ištraukti,
O tuo pačiu ant x ir y ašių nepasimauti;
Išplėstinio pažyminio skyrybą įvaldyti,
Šiukštu, su judėjimo džiaugsmu nesusipykti!
Gerais norais, aišku, kelelis buvo grįstas,
Bet pasiginčyt čia ne vienas mokytojas drįstų:
Mat, tinginystė juos užklupo netikėtai
Ir iš vidaus lyg ėduonis juos graužė, vajetau!
Auklėtojų paskutines nervų ląsteles ištąsę,
Mokytojams įvairiausių legendų prisekę,
Didiesiems siekiams patys pasikišo koją;
Tuo tarpu sąžinės velniūkščiai plojo atsistoję!
Na, gal ir nebuvo viskas taip blogai,
Juk ir pasiekimų jie turi sukaupę neprastai!
Galop, įveikę pinkles tingulio niekingo,
Vienuoliktą klasę jie užbaigė didingai!